Instrumentai
Individualios grojimo pamokos šiais instrumentais:
Saksofonas
Ką turi bendro džiazas, paviršius, spindintis auksu ir legendinis atlikėjas bei kompozitorius John Coltrane? Jei mąstote apie Saksofoną – esate visiškai teisus.
Nors šis instrumentas yra palyginus jaunas, juo išgaunamas garsas nesuklaidintų net atokiausiame pasaulio kampelyje gyvenančiojo. Įdomu tai, kad saksofonas pagamintas iš metalo, tačiau dėl savo medinio liežuvėlio yra priskiriamas prie medinių pučiamųjų instrumentų. Fortepijonas „gimsta“ XIX amžiaus viduryje, bandant patobulinti klarneto formą ir pagrindinę jo detalę – medį pakeisti metalu. Šios, tuo metu „šarlatanizmu“ pripažintos idėjos autorius – Adolfas Saksas, kurio pavardė, kaip turbūt supratote, ir inspiravo saksofono pavadinimą. Savo išradimą jis pristatė pačiam „Fantastinės simfonijos“ autoriui ir brangiam draugui – Hektorui Berliozui, kuris aprašė saksofoną žurnale “Journal des Debats”. Dabar nuotaikingasis saksofonas dalyvauja džiazo, big bend‘o, roko ar net alternatyviosios muzikos žanro koncertuose.
Mušamieji
Ritmą ir energijos pliūpsnį kuriantys Būgnai be lanko yra vienas seniausių mums žinomų instrumentų. Įtemptomis odomis, membranomis ant medinio rėmo dar buvo grojama prieš mūsų erą ir naudojamos ne tik muzikinei pramogai, bet ir pranešti žinią bei atlikti ritualines apeigas.
Bėgant tūkstantmečiams būgnai turbūt mažiausiai iš visų instrumentų keitėsi. Svarbiausia šio instrumento savybė rezonatoriaus ir membranos pagalba buvo sukelti ko ne meditacinę, dėmesį koncentruojančią jauseną. Dabar būgnus mes dažnai išgirsime skirtingų kultūrų kontekste, orkestrinėje (timpanai) bei modernioje muzikoje. Kaip gi mes išsiverstume be šio mušamųjų instrumento – jis ritmo karalius!
Fleita
„Užburtoji fleita“ – V. A. Mocarto opera, kurios librete Fleita apibūdinta kaip savo svajinga melodija sugebantis suvaldyti gyvūnus instrumentas.
Šis pučiamasis instrumentas atkeliavo dar iš akmens amžiaus, kuomet pirmykštis žmogus iš medžio išdrožė tuščiavidurę cilindrinę lazdelę. Nepaisant savo ilgos istorijos, fleita išlaiko tvirtą poziciją muzikos pasaulyje. Ją galime sutikti tiek orkestre bei folklore, tiek džiaze ir populiarioje muzikoje. Vakarų kultūroje fleita yra pagrinde skirstoma į išilginę ir skersinę. Muzikantai šiuo instrumentu sugeba greitai išlaviruoti įvairias melodijas ir pateikti įvairius atlikimo būdus. Savo dinamiškumu fleita išlieka vienas patraukliausių instrumentų visame pasaulyje.
Gitara
Gražiais linkiais apdovanota ir turinti sodrų tembrą, Gitara be abejo yra vienas paklausiausių ir pritraukiančių dėmesį instrumentų.
Į gitarą panašių instrumentų galima atrasti net seniausiuose istorijos puslapiuose: nuo paslaptingųjų Egipto piešinių iki artimesnio gitarai instrumento – liutnios. Nuo XIII amžiaus iki šiandienos gitara (klasikinė) yra plačiai siejama su Ispanijos kultūra, flamenko šokiais, baladėmis. Lietuvos taip pat neapleido šis instrumentas – „gitaros Šopenu“ pramintas romantizmo kompozitorius Markas Sokolovskis ne tik praleido ne mažai savo gyvenimo Vilniuje, bet ir buvo palaidotas Rasų kapinėse, šalia M. K. Čiurlionio. Šis instrumentas ir jo savininkų kelionės po pasaulį gali nustebinti kiekvieną smalsų ir gitarai prielankumą turintį gerbėją.
Fortepijonas
Fortepijonas – instrumentas, gavęs „Karaliaus“ pravardę. XVIII amžiaus pradžioje Bartolomeo Cristofori sukūrė pirmąjį fortepijoną, arba tiksliau – fortepijono prototipą, kurį tobulino kiti instrumentų meistrai dar ištisus šimtmečius.
XIX amžiuje galiausiai sulaukėme ir fortepijono „mažojo brolio“ – pianino, kuris papildė siauresnes patalpas savo mažesniu dydžiu. Fortepijono klavišus lietęs yra beveik kiekvienas muzikantas, tačiau žymiausi iš jų, tokie kaip Liudvikas van Bethovenas, Ferencas Listas ar Frederikas Šopenas „nuspalvino“ dar nepažintomis jo atlikimo galimybėmis. Vien Franco Šuberto menininkų susitikimai „Šubertiados“ neapseidavo nuo kompozitoriaus improvizacijų prie fortepijono. Arba Ferenco Listo begalinis troškimas turėti ilgesnius pirštus, kad galėtų apimti daugiau daugiau klaviatūros tik įrodo, koks įstabus ir ribų neturintis šis intrumentas.
Akordeonas
Svajingojo Pirėnų pusiasalio muzikinė pažiba – Akordeonas, kaip ir saksofonas, yra Romantizmo laikotarpio išradimas.
Tobulinamas instrumentas galiausiai savo populiariąją klaviatūros, mygtukų ir dumplių išvaizdą įgavo Italijoje 1959 metais. Akordeonas nėra lengvas instrumentas, nei savo svoriu, nei rankų manevravimu. Akordeonistas turi įvaldyti sudėtingą techniką: vienos rankos pirštais groti klavišais, kitos – mygtukais. Tai instrumentas – genijus, neprivalantis turėti papildomo pritarimo, savo dvejomis funkcijomis sugebantis groti melodiją ir ją akomponuoti. Gal dėl to ši įspūdinga savybė tokia patraukli ir pačioje Lietuvoje. Dabar šiuolaikinį akordeoną galime išgirsti populiarioje muzikoje, folkloro bei džiazo koncertuose.
Smuikas
Bene aukščiausiai skambančio instrumento iš smuikų šeimos apdovanojimas keliauja pačiajam Smuikui!
Šis temperamentingas styginis instrumentas atsirado dar XVI amžiaus Italijoje, kurioje buvo tobulinamas ir gaminamas tokių meistrų, kaip Amačių šeima, A. Stradivari bei Guarnerių šeima. Linksmų, jausmingų ar širdį virpinančių pasažų galime atrasti Antonio Vivaldi, Johano Bhramso, Franco Jozefo Haidno ir dar daug kitų kompozitorių kūryboje. Iki šių dienų smuikininkų gretos išlieka vienos stabiliausių muzikantų tarpe. Smuikas – ne tik orkestro sudėtyje reikšmingas instrumentas, bet ir solo koncertuose atstovi tvirtą nūdienų poziciją.
Arfa
Arfa – vienas seniausių instrumentų. Seniausiu arfos protėviu laikomas lankas arba lankinės arfos, kurios užuomazgos rastos 2500 metų pr. Kr. Egipte.
Arfa buvo plačiai naudojamas instrumentas senovės mitologijos šaltiniuose dėl savo išskirtinio skambesio. Graikų mitinė asmenybė Orfėjas užburdavo kiekvieną savo grojimu arfa, bei sugebėjo nuraminti požemių dievo Hado trigalvį šunį. Arfa taip pat, yra nacionalinis Airių instrumentas, kuris pavaizduotas Guiness alaus logotipe. Arfa evoliucionavo iš mažos Celtic su 34 stygomis iki didelės koncertines pedalinės arfos su 47 stygomis. Arfai kūrė tokie kompozitoriai kaip Claude Debussy, C. Salzedo, B. Andres. Šiuo metu labai populiarios elektrinės Blue Harp arfos.
Violončelė
„Didelės violos“ pavadinimą įgavusi jos didenybė Violončelė. Tai pakankamai didelis keturių stygų instrumentas pirmą kartą sukonstruotas XV amžiaus šiaurės Italijos regione.
Šiuolaikinę violončelė – A. Stradivari sukurta patobulinta senosios versija. „Violončelės diapazonas yra toks didelis, kad ji gali groti taip žemai kaip kontrabosas ir taip aukštai kaip smuikas. Jis turi tobulą formą, o jo skambesys yra artimiausias žmogaus balsui,“ – instrumento skambesį akcentuoja pasaulio garso virtuozas Luka Šulić. Kas turbūt labiausiai stebina, kad mokymasis groti šiuo instrumentu, mokslininkų teigimu, skatina geresnę atmintį. Vienų žymiausių čelistų sąraše galime sutikti: Luigi Boccherini, A. F. Servais, Yo-Yo Ma, Mstislav Rostropovich ir dar daug kitų įspūdingų asmenybių. Lietuvoje turbūt labiausiai žinomas violončelisto – Tautinės giesmės autorius Vincas Kudirka.
Ukulelė
Ukulelė – primenantis mažą gitarą instrumentas. Dar Portugalijoje jūreiviai sukonstravo ukulelės prototipą – mačetę. Atradę Havajus, keli portugalai pradėjo gaminti pigesnę mačetės versiją neturtingiesiems salos gyventojams.
Havajų salos gyventojai pripažino ukulelę nacionaliniu instrumentu, o ja ypač mėgavosi havajiečių karališka šeima. Taip ir gimė havajietiška ukulelė, kuri girdima tiek liaudies, tiek modernioje muzikoje. Turbūt labiausiai mums žinomas ukulelininkas yra Izraelis Kamakavivoolė, o jo aranžuotė dainos „Over the rainbow“ ukulelei vis dar yra plačiai klausomasi, net po atlikėjo mirties.
Solo - vokalas
Garsas ir tyla, Balsas ir sučiauptos lūpos. Mūsų balso stygos yra seniausias pasaulio instrumentas, kuriuo kūrėsi kalba, komunikaciniai gebėjimai, pirmykštės bendrystės samprata ir ta pati pirmoji žmogaus išleista melodija.
Kiekvienas iš mūsų galime kasdien naudoti šį instrumentą be papildomų rūpesčių ar išskaičiavimų. Unikalu tai, kad visiškai vienodo balso niekuomet neišgirsime, nors ir kaip stengtumėmės atkartoti kito tembrą, stiprį ar garso aukštį. Vokalo rūšių yra begalės: nuo liaudiško gerklinio dainavimo iki bel canto balso technikos. Tai yra labiausiai paplitęs instrumentas, tiek profesionalių dainininkų rate bei ritualų, meditacijos sferose. Jis skiriasi nuo kitų „liečiamų“ instrumentų savo gebėjimu vystytis ir stiprėti, tobulėti. Balso kokybė nepaisant įvairių technikų priklauso ir nuo mitybos, fizinio aktyvumo bei psichologinės būklės. Gal todėl balsas yra vienas svarbiausių iš kūno emocinių rodiklių.